Gruodžio 8-osios sekmadienį Raimundo Samulevičiaus progimnazijos komanda: projekto koordinatorė Vaiva Pilipavičienė, mokytoja Lina Bruzgienė ir aštuntokai Amelija Šimelytė, Paulius Griciūnas, Gerardas Lisauskas bei šių eilučių autorė ankstyvą rytą pradėjome kelionę į kitą Europos galą – į Portugaliją. Mūsų laukė tarptautinio Erasmus+ mokyklų mainų projekto „Mokiniai ir mokytojai išbando STEM“ susitikimas.
Nors Portugalijoje pasitiko vėsa ir drėgmė, tačiau širdis šildė vietos mokinių ir mokytojų džiaugsmingi veidai. Po neilgos kelionės išlipome Famalicao mieste, prie mokyklos „Escola Secundaria D. Sancho I“. Buvome šiltai apkabinti mus apgyvendinusių šeimų, mokytojų ir svarbiausia – vaikų, kurie su mumis praleido visą savaitę. Netrukus susitikome su visais dalyviais: estais, italais, bulgarais ir turkais.
Nauja diena prasidėjo mokinių paruoštais savo mokyklų pristatymais. Kas šoko, kas grojo, o kai kas ir dainavo. Buvo be galo įdomu matyti, kokios skirtingos visų šalių mokyklos, jų aplinka, moksleiviai. Pristatymai truko neilgai, neprailgo ir portugalų moksleivių paruoštas pasirodymas – keli šokiai, kūriniai, atlikti fortepijonu.
Po to iškeliavome pasižvalgyti po mokyklą. Ji pasirodė didesnė nei iš pirmo žvilgsnio. Didžiulis sporto kompleksas, kiemas, biblioteka, ilgi koridoriai, laboratorijos, dirbtuvės ir daug mokymosi kabinetų. Joje mokosi 1200 mokinių. Vėliau žaidėme žaidimus, kurie padėjo artimiau susipažinti, susidraugavome ir su italais. Nors pastarieji angliškai kalbėjo ne taip sklandžiai, jų entuziazmas ir pakili nuotaika visus užkrėtė. Po pietų vyko užsiėmimas, kurio metu skaičiavome savo suvartojamus išteklius. Tai yra, kiek mums prireiktų Žemės planetų, jei visi žmonės gyventų kaip vienas iš mūsų. Aš buvau viena iš kelių vaikų, kurie gavo mažiausią skaičių – 1,2 Žemės (dažniausias atsakymas buvo 2,5 Žemės).
Trečiąją dieną pradėjome informacinių technologijų laboratorijoje, kur programavome mikrokompiuteriais „Micro:bit“. Gavome daug skirtingų pavyzdžių, pagal kuriuos galėjome suprogramuoti monetos išmetimą (coin flipper), žingsnių skaičiuotuvą (step counter), žaidimą „Akmuo, popierius, žirklės“ (Rock, paper, scissors) ir šypsenėlių mygtukus (smiley buttons). Kadangi Gerardas ir Paulius šioje srityje labiau pažengę nei kiti, jie kūrė savo sugalvotą programą.
Dalyvavome ir paskaitoje buvo apie plastiko taršą. Tai šiuo metu viena aktualiausių temų pasaulyje. Vėliau grupėse apgalvojome, kaip kasdienė mūsų veikla teršia aplinką ir kaip taršą sumažinti. Pristatę visiems savo darbus, iškeliavome pietauti. Na, o vėliau gaminome žvakes ir muilą. Nuostabius savo rankų darbo gaminių, parsivežėme į Lietuvą. Paskutinis antradienio užsiėmimas vyko choreografijos klasėje. Ten mokėmės šokį, kurį vėliau atlikome per savaitės uždarymą.
Trečiadienį visi išsiruošėme į ekskursiją po Bragą – kaip patys portugalai sako, miestą, kuriame bažnyčias gali pamatyti ant kiekvieno kampo ir kurio durys visiems visada atviros. Nors senovėje visi miestai apsitverdavo aukštomis sienomis ir užverdavo vartus, Bragos miesto įėjimas niekuomet neturėjo net vyrių, ant kurių galima būtų pritvirtinti vartus. Taip pat seniau, kai šiaurinė Portugalijos dalis dar priklausė Ispanijai, Braga buvo katalikų šventasis miestas. Dėl to ten be galo daug bažnyčių. Tai nuostabus miestas su įdomia istorija ir architektūra, menančia laikus, kai Kolumbas ieškojo jūrų kelio į Indiją (beje, portugalai labai didžiuojasi, kad jų karalius tada finansavo Kolumbo kelionę ir jis įvykdė vieną didžiausių geografinių atradimų). Po ekskursijos keliavome į prekybos centrą, kur papietavome ir turėjome šiek tiek laiko pasižvalgyti suvenyrų.
Kitos dienos rytą visi kartu – mokytojai ir mokiniai, pliaupiant lietui, pėsčiomis iškeliavome į kitą miestelio galą, į vieną didžiausių to regiono parkų. Ten aplankėme istorinio paveldo muziejų, kuriame buvo pasakojama apie Famalicao mieste rastus archeologinius radinius, miestelio ir žmonijos raidos istoriją. Vėliau keliavome į CeNTI – įspūdingą Nanotechnologijų ir išmaniųjų gaminių centrą. Mums papasakojo apie naujausias nanotechnologijas, kaip jos išrandamos ir pritaikomos kasdieniams poreikiams.
Grįžę į mokyklą, buvome palydėti į mokyklos virtuvę, kur gaminome savo šalių tradicinius patiekalus. Juos patiekėme ant didžiulio stalo, kur susirinkę moksleiviai, mokytojai ir portugalų moksleivių, dalyvaujančių projekte, tėvai galėjo paskanauti tradicinių patiekalų. Džiaugiamės, kad visiems be galo patiko mūsų patiektas lietuviškas tradicinis kastinis su orkaitėje keptomis bulvėmis. Vakarienė truko ilgai. Jos metu, gavome ERASMUS+ sertifikatus, šokome išmoktą šokį, sveikinome naująjį draugą turką su gimtadieniu ir, kad ir kaip būtų gaila, pilnomis ašarų akimis turėjome atsisveikinti beveik su visais, kuriuos pažinome per tą savaitę.
Paskutinę dieną atsisveikinome ir su šeimomis, ir su bendraamžiais portugalais, kurie nevyko su mumis į paskutinę ekskursiją. Guodė tik mintis, kad kai kuriuos jų pamatysime atvyksiančius į Lietuvą. Aplankę įspūdingąjį Portą ir išvydę galingą Atlanto vandenyną, naktį verkėme su draugais turkais, kad daugiau nepasimatysime.
Nors skaudančiomis širdimis išskridome į Lietuvą, bet sugrįžus buvo gera vėl stovėti ant gimtosios žemės. Tik keista nekalbėti anglų kalba, negirdėti per savaitę sugalvotų juokų.
Taip, ši moksleivių mainų savaitė buvo viena geriausių, jei ne pati geriausia mano gyvenime. Šioje kelionėje sužinojau daug istorijos faktų, mokiausi programuoti, įvertinti ekologijos problemas, bet svarbiausia pamoka, kurią gavau, yra ši – nesvarbu kokioje šalyje, kuriame žemės kampelyje esi, svarbiausia – kokie žmonės tave supa.
Elvija Zvicevičiūtė, 8c kl. mokinė
