Žiema. Artėjo gražiausia metų šventė – Kalėdos. Gatvėse vyravo šventinė nuotaika ir šurmulys. Miestas skendėjo mirgančių spalvotų šventinių lempučių šviesoje. Žmonės šlavė daiktus nuo parduotuvių lentynų. Kalėdinė atributika tiesiog tirpo akyse. Na ,o aš buvau tik paprastas, liūdnas gatvės žibintas,- toks senas ir prastas, kad net neuždegtas, tiesiog liūdnai visus stebintis ir svajojantis apie tą dieną, kada ir aš galėsiu džiuginti savo skleidžiama šviesa.
Galvojau, kad ta diena niekada neateis, maniau ,taip ir surūdysiu ten. Bet vieną naktį įvyko Kalėdinis stebukas. Pasirodo, jis gali nutikti net ir gatvės žibintui.
Tą naktį snigo kaip niekad daug, o snaigių didumas stebino net mane, daug pačių įvairiausių žiemų mačiusį žibintą. Tačiau kai ant mano viršaus nusileido nuostabi, beveik kumščio dydžio snaigė, tokia graži ir žėrinti, staiga kažką pajautau. Kažką stebuklingo. Ir tada, aš užsidegiau! Tai buvo neįtikėtinai nuostabu. Pagaliau ir aš galėjau džiuginti visus savo skleidžiama šviesa ir laimingas laukti Kalėdų.
Paulina
