Tą žiemos popietę miestą anksti prislėgė sutemos, o iš juostančio dangaus lyg paguoda pabiro baltutės purios snaigės. Jos atrodė tokios gražios ir jaukios, bet tik pažiūrėti. Sningant degioti gatvių žibintus nelengva, žiūrėk, teks sušlapti ir pasiligoti. Kaip miestelėnai be manęs verstųsi, matyt, murksotų tamsoje… Tad tvirtai gniauždamas žibintą, įžengiau į tamsėjančią gatvę.
Tamsioje gatvėje driekėsi namai ir jų languose žybsėjo žvakutes. Uždegiau pirmą žibintą, ir eidamas link kito pamačiau sniege pėdsakus. Pagalvojau, kas gi tokią valandą nemiega? Tada iš tamsos šešėlio iškišo nosį mažas beniukas. Jis atrodė liūdnas ir išsigandęs, man jo pagailo ir priėjau paklausti kodėl gi jis tokią tamsią ir šaltą žiemos naktį vaikšto vienas. Berniukas paaiškino, kad pasiklydo, nes tamsu, ir neranda savo namų, prisimena tik jų žalias duris. Aš pasakiau:
– Gerai, aš tau padėsiu surasti namus, kadangi man reikia uždegti visus žibintus gatvėje, taigi tu eisi su manimi ir padėsi man atlikti mano pareigą.
Berniukas ir aš pradėjome savo naktinę kelionę. Mes degėme žibintus vienas po kito šnekučiuodamiesi apie gyvenimus, kol berniukas paklausė, kaip aš gavau šį nuostabų ir paslaptingą naktinį darbą. Aš jam papasakojau, kad mano prosenelis, senelis ir tėtis buvo žibinčiai ir šią pareigą perimu aš. Berniukas susidomėjęs pasiteiravo:
– O kas gi bus jei tavęs nebebus? Tai nejaugi bus visada tamsu?
Aš atsakiau kad aš neturiu sūnaus ir kam perduoti šią pareigą, bet ieškau sumanaus, nebijančio tamsos ir stipraus berniuko.
– Manau, aš norėčiau būti žibinčiumi kaip tu. Ar tikčiau?
– Kodėl gi ne, atrodo, tu esi sumanus berniukas, kuris pasiryžęs tokiam darbui. Kai užaugsi aš tave susirasiu, – pasakiau jam.
Bedegant paskutinius žibintus, nušvito nuo šviesos namai ir mes pamatėme tą namą su žaliomis durim. Berniukas labai apsidžiaugė. Namas buvo nedidukas, su mažais langeliais, kuriuose degė blanki šviesa. Priėjome prie lango, pamatėme verkiančią mamą. Berniukui pabeldus į langą, mama išbėgo ir pakėlė sūnų glėbyje ir abudu apsiverkė. Tai regėdamas aš tyliai atsitraukiau, bet netrukus, žingsniuodamas gatve girdėjau, kaip jis vis dar mane kvietė…
Mano darbas – ne tik apšviesti naktį, bet ir padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. Tada esu ramus žinodamas, kad visi yra saugūs. Visgi aš esu žibinčius.
Ieva Neimontaitė, 8a kl.
