Visada buvau žibintas, kurio niekam nereikėjo, viesiem patiko nauji, gražūs, maži žibintukai, o aš jau buvau senas, apibraižytas ir niekam nereikalingas.
Bet vieną gražų žiemos vakarą mano gyvenimas pasikeitė. Ir vėl tapau gražiuoju eglutės žibintu. Žibintininkas išsirinko mane! Ir pakabino ant eglutės. Tą vakarą aš pamenu lyg tai būtų nutikę vakar. Tą Kalėdų išvakarę, kai visi susirinkę žmonės žiūrėjo į mane, lietė, šypsojosi, buvau lyg naujai atgimęs. Iš visų ten kabėjusių žibintų jaučiausi geriausiai, aš žinojau, kad nesu pats gražiausias žibintas, bet vis dar visų mylimas. Mano šviesa sklindanti iš žibinto vis dar geriausiai švietė, todėl ir mačiausi geriausiai, buvau ten lyg pagrindinis veikėjas. Ta naktis pakeitė mano gyvenimą antrą kartą,pasijutau vėl jaunas, energingas, linksmas, šviesus. Nors ir žinau, kad čia ne mano nuopelnai, todėl būtinai padėkosiu tam žibitininkui kuris mane pakabino ir suteikė antrą šansą patirti gyvenimą iš naujo.
Taura
