Tą žiemos popietę miestą anksti prislėgė sutemos, o iš juostančio dangaus lyg paguoda pabiro baltutės purios snaigės. Jos atrodė tokios gražios ir jaukios, bet tik pažiūrėti. Sningant degioti gatvių žibintus nelengva, žiūrėk, teks sušlapti ir pasiligoti. Kaip miestelėnai be manęs verstųsi, matyt, murksotų tamsoje… Susimąstęs, bet tvirtai gniauždamas žibintą, įžengiau į tamsėjančią gatvę.
Beeidamas aš pagalvojau apie Kalėdas. Tokia sena šventė, bet vis dėlto, kokia buvo graži, tokia ir liko. Ir visi vaikai nekantraudami laukia jos ir Kalėdų Senelio dovanų. O tėvai juos turi vis raminti ir įtikinti, kad Kalėdų Senelis tikrai ateis, tik reikia palaukti, būti ir išlikti gerais vaikais, o nenaudėliams jis dovanų gali ir neduoti. Nes ką žinai, gali būti, kad jei neberaminsi jų, po to patys nubėgs ieškoti Kalėdų Senelio? O seneliams belieka džiaugtis visų kalėdiniu džiaugsmu ir patiems prisiminti savo seniai buvusią vaikystę.
Gal ir keista, bet aš nebešvenčiu Kalėdų. Neturiu labai laiko tą daryti, nebent galiu tik pasidžiaugti Kalėdų siela. Be to, neturiu šeimos, o žiemos dienos kasdien tamsėja, naktys tik ilgėja ir aš turiu degti tuos pačius žibintus. Jei nustočiau, kas tai darytų už mane? Gal liktų miestelis visiškoje tamsoje? O visgi gal tai į gera būtų? Gal miestiečiams labiau patiktų giedras, išbarstytas žvaigždėmis dangus? Gal jiems visgi labiau patiktų žiūrėti į tokį dangų, nei į tuos pačius pastatus ir gatves? Kas žino?
Bet aš nebandysiu nieko keisti, ištikimas liksiu savo pareigai ir degsiu žibintus, kol visiškai nebeturėsiu jėgų to daryti. Tai yra mano pareiga ir darbas, ir aš jį atliksiu. Aš esu žibinčius.
Nojus Šukys, 8a kl.
