Tą žiemos popietę miestą anksti prislėgė sutemos, o iš juostančio dangaus lyg paguoda pabiro baltutės purios snaigės. Jos atrodė tokios gražios ir jaukios, bet tik pažiūrėti. Sningant degioti gatvių žibintus nelengva, žiūrėk, teks sušlapti ir pasiligoti. Tačiau šiandien ypatinga diena, negaliu nuvilti miestelėnų, tad, tvirtai gniauždamas žibintą, įžengiau į tamsėjančią gatvę.
Uždegus žibintus, buvo matomos grakščiai krentančios blizgios snaigutės. Galėjau matyti pasirodžiusius vaikų veidus languose, norinčius pasigrožėti lyg šokančiomis snaigėmis. Keliaudamas per miestą, pamačiau, kaip žibintų šviesa išsklaido tamsybes, kurios vis bando užgesinti žibintus, bet joms nepavyksta ir jų nebelieka. Ryškūs žibintai neleis niekam pasiklysti tamsoje ir padės grįžti į jaukius ir šiltus namus.
Pasiekiau miesto centrą ir įžiebiau egles parke. Tegul mėgaujasi šiuo nedideliu stebuklu ne vien tik vaikai, bet ir jų tėvai. Kai kurie gėrėsis savo eglėmis, kurias kūrė, kad kitiems suteiktų džiaugsmo, o kai kurie džiūgaus, kad turi galimybę ne tik išeiti į lauką pasivaikščioti, bet ir pamatyti tiek daug kalėdinių eglučių.
Galiausiai ir atėjo visų lauktas momentas – centrinės miesto eglutės įžiebimas.
– Tebūnie šviesa!- sušukau.
Visi apstulbo nuo eglės grožio. Ji žėrėjo naktyje kaip galingiausias švyturys ir teikė laimės, bei vilties visiems miestelėnams. Kai ateina sunkus metas džiaugsmą įžiebia ir maži, bet su gera mintimi daromi darbai.
Deimantė Bradauskaitė, 8a kl.
